Pilkapynas įrengtas netoli protakos tarp Šakarvų ir Žeimenų ežerų. Jame yra apie 40 pilkapių. Sampilų skersmuo – 8–15 m, aukštis – iki 1 m. Pilkapynas naudotas IX–XII a.
Trumpalaikio atokvėpio vieta keliaujantiems automobiliu, autobusu ar kita kelių transporto priemone. Nuo aikštelės atsiveria graži Lūšykščio ir Lūšių ežerų panorama. Esant palankioms oro sąlygoms iš čia galima pamatyti netgi Palūšės bažnyčią. Sutvarkytoje aikštelėje įrengti suolai ir stalai atsikvėpti ir užkąsti. Atvykstančius pasitinka Ignalinos krašto tautodailininkų Jono Grundos ir Raimundo Žievio skulptūra „Kelininkas“.
Antalksnės skulptūrų kalnelis „Dievas yra“– tai trijų menininkų projektas Antalksnės kaimo bendruomenei ir lankytojams. 2007 metais buvo pastatytas trijų skulptūrų ansamblis: giedantis gaidys, Kristaus kančia ir žydinčios kopėčios.
Legendomis apipintas Ladakalnis – tai žinomiausia apžvalgos vieta Aukštaitijos nacionaliniame parke. Kalnas virš jūros lygio iškilęs 176 metrus ir yra Šiliniškių gūbrio kalvų grandinės dalis. Nuo Ladakalnio atsiveria nuostabi panorama: matosi net 6 ežerai. Manoma, kad ant šio kalno buvo aukojamos aukos baltų deivei Ladai – didžiajai Motinai, viso pasaulio gimdytojai. Ladakalnis paskelbtas geomorfologiniu gamtos paminklu.
IX–XII a. archeologijos paminklas, įrengtas ir naudotas gynybai jau I mūsų eros tūkstantmetyje. Piliakalnių kompleksas įrengtas aukšto, masyvaus, pailgo Šiliniškių gūbrio vidurinėje dalyje. Čia XIII–XV a. stovėjusi garsioji Linkmenų pilis, H.Vartbergės aprašyta dar 1373 m. Spėjama, kad XIII a. pilį valdė Mindaugo seserėnas Lengvenis. Ant piliakalnio stovi paminklinis akmuo, bylojantis, kad prieš karą čia lankėsi prezidentas Antanas Smetona.
Vienintelis iš šešių (Minčios, Ginučių, Pakretuonės, Pakaso, Gaveikėnų ir Brukninės) parke esančių vandens malūnų, išsaugojęs autentišką įrangą - Ginučių vandens malūnas. Jis veikė iki 1968 m. Jame ne tik miltus malė – metalinės turbinos sukimosi jėgą Ginučių kaimo gyventojai naudojo ir elektros gamybai. 1978 m. parko administracija restauravo malūną: perstatė sienas ir perdengė stogą. Ekspozicija antrame aukšte pasakoja apie duonos kelionę, o buvusiuose malūnininko apartamentuose įrengti poilsiautojams skirti kambariai, kuriuose dažnai apsilanko pats Ginučių malūno velnias....
Ginučių vandens malūnas saugomas valstybės kaip XIX a. technikos paminklas. Šiaurinėje pastato dalyje įrengta muziejinė malūno ekspozicija, o pietinėje dalyje – dviviečiai svečių kambariai su patogumais. Juose gali apsistoti iki 8 asmenų. Dviviečio kambario kaina parai – 50 €.
Jaukioje virtuvėje patiems galima pasigaminti maistą arba pietauti vasarą Ginučių kaime veikiančiose kavinėse. Malūne įrengta sauna, kur pasikaitinus atvėsti galima Srovės upėje ar po kriokliu.
Už paslaugas galima atsiskaityti grynaisiais pinigais vietoje arba mokėjimo kortele lankytojų centre Palūšėje...
2004 metais ant Šiliniškių gūbrio buvo pastatytas 60 m aukščio telekomunikacijų bokštas. 30 m aukštyje buvo įrengta apžvalgos aikštelė, iš kurios galima apžvelgti maždaug 280 laipsnių panoramą.
Kirdeikiai – kaimas vakariniame parko pakraštyje. Gyvenvietės daugiafunkciame centre įsikūrusi biblioteka, kurioje rengiamos kilnojamos parodos. Yra muziejinė ekspozicija, kurioje galima susipažinti su vietos šviesuoliais, pamatyti tradicinių buties rakandų. Kirdeikiuose stovi eklektinės architektūros šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčia, pastatyta ir įšventinta 1927 m. Prie bažnyčios Pakaso ežero pakrantėje įrengtas medinių skulptūrų takas.
Taurapilio piliakalnis stūkso ant pietinio Tauragnų ežero kranto. Prie jo šliejasi to paties vardo kaimelis. Iš trijų pusių piliakalnį saugo vandenys, o iš ketvirtosios pusės seniau saugojo specialūs gynybiniai įrenginiai. Seni žmonės pasakoja, kad kitados kalno viršūnėje augęs storas ąžuolas, jo šovoje gyvenęs vaidila, vaidilutės kūrenusios ugnį. Įvedus krikščionybę, jo viršūnėje buvusi pastatyta bažnyčia, tačiau po kiek laiko išnykusi ir dabar esanti kalno viduje. Legenda byloja, kad kartą vienas drąsuolis atidžiau pažvelgęs į tą duobę ir pamatęs kalno gelmėse...
Piliakalnis įrengtas pietiniame Tauragno ežero krante, palei jo rytinį šlaitą teka Šventės upelis. Nuo gretimų pievų piliakalnį saugo pelkėta dauba, statūs šlaitai ir pylimai. Piliakalnis naudotas II tūkstantmečio po Kristaus pradžioje. Šaltiniai teigia, jog iki XX a. vidurio ant Tauragnų piliakalnio buvo švenčiamos Joninės: prie kalno buvo kuriami laužai, jaunimas prie laužo šokdavo, žaisdavo, eidavo ieškoti paparčio žiedo.
Nuolatinė muziejaus ekspozicija supažindina lankytojus su Tauragnų krašto praeitimi nuo 1261 m. iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Ekspozicijoje pristatomi žymiausi krašto kultūros veikėjai, tremtiniai, kovotojai už Lietuvos laisvę. Šalia nuolatinės ekspozicijos muziejuje rengiamos parodos: tautodailės, fotografijų, tapybos, grafikos ir kt.
Darbo laikas: antradieniais–šeštadieniais nuo 11 iki 15 val. Paskutinė mėnesio darbo diena – švaros diena, lankytojai neaptarnaujami.
Tauragnų apylinkėje prie Šeimaties kaimo stūkso akmuo, lankytojus stebinantis savo dydžiu. Šį akmenį žmonės vadina Moku. Šalimais guli mažesnis akmuo – Mokiukas. Legenda byloja, kad tai suakmenėjusi Mokų šeima. Iš tikrųjų šiuos akmenis į Lietuvą maždaug prieš 50 tūkst. metų iš Skandinavijos atitempė ledynas.
Akmenys Mokas ir Mokiukas yra vienintelis Aukštaitijos nacionaliniame parke esantis geologinis gamtos paminklas, kartu ir valstybės saugomas mitologinis kultūros paveldo objektas.
Istorija pasakoja, jog 82-ejų metų itin pamaldus kaimo ūkininkas Justinas Vitkauskas 1925 m. būsimiems maldos namams dovanojo 39 su trupučiu ha žemės. 1933–1934 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia – liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, vienabokštė, modernaus stiliaus. Bažnyčios interjeras įrengtas 1935 m. Pagrindinis altorius – Lietuvoje retas art deco stilistikos su ankstyvosios kūrybos lietuvių skulptoriaus Bernardo Bučo skulptūra „Jėzaus širdis“. Bažnyčios šventoriuje stovi 2000 m. atidengtas dr. Romualdo Šimkūno stogastulpis, skirtas žuvusiems partizanams...
Šios gyvenvietės įsikūrimą lėmė savotiška tuometinė jos geografinė padėtis. Per kaimą ėjo senasis Tauragnų – Braslavo vieškelis. Ten, kur vieškelis kerta Būkos upę, dešiniajame krante stovėjo sena smuklė, minima jau 1765 m. Pirmoji gyvenamoji sodyba čia įsikūrė 1830 m., vėliau išaugo dar keturios. Kompaktiškos sodybos išdėstytos Būkos upelio kairiajame krante.
Manoma, kad Strazdai pirmą kartą paminėti Breslaujos dekano bažnyčių vizitacijos knygoje 1783 m. Balošekulio vardu. 1798 m. Ažvinčių dvaro inventoriuje jau aprašyta gausi miško sargo Jurgio Strazdo šeima. Šios pareigos buvo perduodamos iš kartos į kartą, o kaimelis gavo dabartinį pavadinimą. Apylinkėje kaimas garsėjo savo klojimo teatru. Vienu metu tai buvo netgi savotiškas „kultūros centras“.
Strazdų kaime 1951 m. balandžio 11 d. žuvo 7 Vytauto apygardos „Lokio“ rinktinės partizanai, vadovaujami Balio Vaičėno-Liubarto. Jiems atminti Strazdų...
Trainiškio ąžuolas augo ant Baluošo ežero kranto įsikūrusiame Trainiškio kaimelyje. Specialistų manymu, jam galėjo būti 700–800 metų. Kamieno apimtis – 6,1 m, aukštis – 23 m. Trainiškio ąžuolas minė laikus, kai Lietuvoje ošė šventų ąžuolų giraitės. Deja, 2016 m. spalį ažuolą nulaužė vėtra. 2017 metų pavasarį greta senolio kelmo pasodintas jaunas ąžuoliukas, išaugintas Kėdainių miškų urėdijos medelyne iš įskiepyto Trainiškio ąžuolo ūglio.
Medžiukalnio šaltinis trykšta išties su didele energija, nes į žemės paviršių jis prasimuša beveik pačioje kalvos viršūnėje. Šį šaltinį vietiniai žinojo nuo seno. Jie pasakoja, jog užtekdavę išgerti vieną stiklinę ir visą dieną nejausdavai nei troškulio, nei alkio. Versmė yra maždaug 160 m virš jūros lygio, o vandens lygis artimiausiame Dringio ežere – tik 138,5 m virš jūros lygio.
Malūnas pastatytas XIX a. antrojoje pusėje. Malūno pastatas vieno aukšto, su rūsiu ir pastogės patalpomis. Jame išliko dalis senosios malūno įrangos. Nuo 2007 m. malūno pastatas priklauso Vilniaus archivyskupijai.
DĖMESIO! Lankytojų centras dirba, tačiau ekspozicija yra uždaryta remontui.
Atnaujintos ekspozicijos atidarymas planuojamas 2024 m.
Pagrindinė ekspozicijos tema – „Ežerų žmonės“. Joje galima sužinoti tiek apie senuosius, tiek apie dabartinius žvejybos būdus, apie sielių ir karvių plukdymą. Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centro ekspozicija orientuota į įvairaus amžiaus lankytojus. Čia apsilankius bus lengviau pasirinkti maršrutą tolimesnei pažinčiai su parku. O kol tėveliai planuos maršrutą, jų vaikai galės pasitreniruoti „gaudydami“ žuvį...
