GREEN STORIES

Šie želdynai yra dalis Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos įgyvendinamo projekto GREEN STORIES (LL-00188) pagal 2021–2027 m. Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programą, skirtą biologinės įvairovės apsaugai bei visuomenės sąmoningumo, žinių stiprinimui gamtosaugos srityje.

Teritorija įveiklinta, sukuriant lauko edukacines erdves istorinių regiono augalų pažinimo tikslais. Suformuoti želdynai, atspindintys istoriškai Rytų Lietuvoje kaimo, dvarų sodybose bei mieste augintus augalus. Šios trys augalų grupės eksponuojamos atskiruose želdynuose, išryškinant augintų augalų įvairovę bei jų komponavimo ypatumus. Įrengti stendai, skirti detalesniam skirtingų grupių pristatymui, tuo siekiant parko lankytojus supažindinti su augalais, kurie tradiciškai ilgus šimtmečius buvo auginami kaimo, miesto ir dvarų sodybose. Augalų asortimentas sudarytas, atsižvelgiant į projekto metu atliktą istorinių augalų inventorizaciją ir pateiktus sąrašus

                  .                      

Šalia istorinių kaimo bei dvaro augalų ekspozicijų suformuotas ir modernių želdynų masyvas, kuriame istoriškai auginti augalai integruoti tarp šiuo laikmečiu populiarių augalų. Šia ekspozicija norima parodyti lankytojams, kad sena su nauju gali puikiai derėti želdyne, sukuriant itin šiuolaikišką, gilų ir netikėtą vaizdą.

Teritorijos pakraščiuose pasėta 10,5 aro užimanti žydinti pieva, iliustruojanti kaip tvariai ir šiuolaikiškai galima apželdinti didesnių plotų teritorijas, tiek mieste, tie kir užmiesčio sodybose. Šis būdas yra tvarus ir tausojantis gamtą, leidžiantis kurtis naujoms ir plėstis esamoms vabzdžių, augalų, gyvūnų bei mikroorganizmų bendrijoms.

Sodo takų tinklas nėra vientisas – keliose vietose takai nutraukiami žemų kiliminių augalų perėjomis, kuriais galima vaikščioti basomis, tiriant ir mėgaujantis gamta.

SODAS: DVARO ŽELDYNAS

Lietuvos dvarai, kadaise buvę ne tik ekonominiai ir kultūriniai centrai, bet ir išpuoselėtos oazės, stebino savo augalijos įvairove. Dvarų parkai ir sodai buvo kruopščiai kuriami, atspindėdami to meto europietiškas madas, savininkų skonį ir netgi mokslines žinias. Juose augo tiek sumedėję, tiek žoliniai augalai, kiekvienas atlikdamas savo vaidmenį – nuo dekoratyvinio iki praktinio.

Tarp sumedėjusių augalų ypač populiarūs buvo vietiniai medžiai: liepos, ąžuolai, uosiai, klevai. Jie sudarė parkų karkasą, formavo alėjas ir kūrė pavėsį. Greta jų, su atradimų amžiumi, dvarus pasiekė ir egzotiniai medžiai – pavyzdžiui, sidabrinės eglės, kukmedžiai, bukai. Šie atvežtiniai augalai ne tik praturtino kraštovaizdį, bet ir liudijo savininkų gebėjimą importuoti ir prižiūrėti retas rūšis. Krūmai, tokie kaip alyvos, jazminai, erškėčiai, dažnai buvo sodinami gyvatvorėms, kvapams ar tiesiog spalviniams akcentams. Žiemą žaliuojantys kadagiai ir pušys suteikdavo parkams gyvybės net šalčiausiu oru.

Žoliniai daugiamečiai augalai taip pat užėmė svarbią vietą dvarų aplinkoje. Gėlynai mirgėjo nuo ryškių spalvų, kurioms buvo pasirenkamos tiek vietinės lauko gėlės, tiek importinės rūšys. Populiarūs buvo bijūnai, lelijos, rožės, baltagalvės (ramunės). Šalia dekoratyvinių augalų didelę reikšmę turėjo ir vaistiniai augalai bei daržovės. Dvarų soduose augo mėtos, melisos, kmynai, medetkos ir daugelis kitų, naudojamų gydymui ar kulinarijai.

Šiandien daugelis senųjų dvarų parkų išsaugojo savo istorinę augaliją, leidžiančią mums prisiliesti prie praeities ir įsivaizduoti buvusios didybės vaizdą. Tai – gyvas paveldas, menantis Lietuvos dvarų kultūros aukso amžių.

SODAS: KAIMO ŽELDYNAS

Lietuvos kaimo darželiai ir sodybos nuo seno buvo ne tik ūkinės veiklos centrai, bet ir gyvosios kultūros, tradicijų bei grožio oazės. Per šimtmečius čia puoselėti augalai, tiek sumedėję, tiek žoliniai, atspindi glaudų žmogaus ryšį su gamta, jo praktinius poreikius ir estetinį jausmą.

Tarp sumedėjusių augalų, neatsiejama Lietuvos sodybų dalis buvo alyvos. Jos džiugino akį ir nosį gausiais, kvapniais žiedais pavasarį ir dažnai žymėjo pagrindinį įėjimą ar sodybos pakraščius. Erškėčiai bei jiems artimos senovinės rožių veislės taip pat puikavosi reprezentatyviausiose vietose, simbolizuodami grožį ir tvirtumą. Kai kuriuose vietovėse, neįsivaizduojama sodyba buvo be liepų ar beržų, suteikiančių pavėsį ir jaukumą.

Žoliniai daugiamečiai augalai sudarė didžiąją kaimo darželių dalį, juose derėjo grožis ir nauda. Žalioji rūta buvo bene svarbiausias darželio augalas, apipintas liaudies dainomis ir papročiais, simbolizuojantis nekaltybę ir jaunystę. Nors ji Lietuvoje atsirado vėliau, nei daugelis mano, tapo neatsiejama lietuviško darželio dalimi.

Kiti populiarūs žoliniai augalai buvo bijūnai, kurie pelnytai tapo vienais mėgstamiausių dėl savo prabangių žiedų. Vaistinis šparagas buvo vienas pagrindinių prieškario darželio akcentų, taip pat dėl malonaus kvapo buvo auginami diemedžiai, nasturtės dėl ryškių žiedų ir lengvos priežiūros, čiaudulinės kraujažolės, flioksai bei baltagalvės (ramunės).

Daugelis augalų, tokių kaip medetkos, mėtos, vaistinis smidras ir kartusis kietis (pelynas), turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir praktinę gydomąją ar prieskoninę vertę. Jie buvo naudojami arbatoms, vaistams ar kaip prieskoniai. Kaimo darželiai nebuvo dideli ir juose atsispindėjo šeimininkių kruopštumas ir kūrybiškumas, o augalų įvairovė liudijo apie ilgus metus puoselėtas tradicijas.

Šie istoriniai augalai yra neatsiejama Lietuvos kultūros paveldo dalis, menanti praėjusių kartų gyvenimo būdą ir vertybes.

SODAS: MIESTO ŽELDYNAS

Šiuolaikiniai miesto želdynai vis dažniau ieško įkvėpimo praeityje, o istoriniai kaimo ir dvaro sodų augalai atveria naujas galimybes kurti unikalias ir tvarias erdves, kuriose vietiniai bei drausmingi svetimžemiai augalai susipina išradingose kompozicijose. Nors šiuolaikinis daugiamečių augalų asortimentas pasižymi didele įvairove, tradiciniai augalai, tiek sumedėję, tiek žoliniai, gali puikiai papildyti ir praturtinti miesto kraštovaizdį.

Įsivaizduokite senuose dvaruose ar kaimo sodybose augusius alyvas, jazminus, putinus ar bijūnus. Šie sumedėję augalai ne tik pasižymi atsparumu ir ilgaamžiškumu, bet ir suteikia želdiniams autentiškumo bei istorinės vertės. Miesto parkuose ar skveruose, jie gali sukurti kvapias jaukumo ir ramybės oazes, primenančias senovės lietuviškas sodybas. Derinant juos su šiuolaikinėmis dekoratyvinėmis žolėmis, pavyzdžiui, miskantais ar viksvomis, galima išgauti kontrastingas tekstūras ir įdomius derinius.

Lygiai taip pat, kaimo darželių medetkos, baltagalvės (ramunės) ar mėtos gali tapti puikiais elementais miesto gėlynuose. Šie žoliniai daugiamečiai augalai ne tik pritraukia apdulkintojus ir didina biologinę įvairovę mieste, bet ir skleidžia malonius aromatus, kurdami sensorinę patirtį. Juos galima derinti su modernaus asortimento augalais, tokiais kaip katžolės, ežiuolės, šalavijai ar dekoratyviniai česnakai, sukuriant dinamiškus ir ilgai žydinčius gėlynus. Svarbu paminėti, kad dauguma šių augalų yra nereiklūs ir gerai prisitaiko prie miesto sąlygų, taip sumažindami priežiūros poreikį.

Integruojant istorinius augalus į šiuolaikinius miesto želdynus, mes ne tik atkuriame prarastą ryšį su praeitimi, bet ir kuriame tvarias, estetiškas ir ekologiškas erdves, kurios džiugins ateities kartas. Ar jau pagalvojote, kokius istorinius augalus norėtumėte matyti savo mieste? 

SODAS: PIEVA

Sėtinės žydinčios pievos – tai ne tik estetiškai patrauklus, bet ir ekologiškai naudingas kraštovaizdžio elementas, vis labiau populiarėjantis tiek urbanistiniuose želdynuose, tiek kaimo sodybose. Šis žanras apima specialiai parinktų žydinčių laukinių augalų, dažnai vietinių rūšių, mišinių sėjimą, siekiant sukurti natūraliai atrodančią, gyvybingą pievą, kuri džiugina akį ir teikia naudą aplinkai.

Viena iš pagrindinių sėtinių žydinčių pievų privalumų yra jų gebėjimas pritraukti ir palaikyti biologinę įvairovę. Gausybė žydinčių augalų pritraukia įvairius apdulkintojus – bites, drugelius ir kitus vabzdžius, kurie yra gyvybiškai svarbūs ekosistemai. Be to, šios pievos sukuria prieglobstį smulkiems gyvūnams ir paukščiams.

Urbanistiniuose želdynuose sėtinės žydinčios pievos yra puiki alternatyva tradicinėms vejos. Jos reikalauja mažiau priežiūros – nereikia dažno pjovimo, laistymo ar tręšimo, taip sumažinant vandens sąnaudas ir cheminių medžiagų naudojimą. Jos taip pat padeda mažinti karščio salų efektą mieste, absorbuodamos saulės spindulius ir vėsindamos aplinką. Miestuose jos gali būti naudojamos parkuose, skveruose, pakelėse ir kitose viešosiose erdvėse, suteikiant joms natūralumo ir spalvingumo.

Kaimo sodybose sėtinės žydinčios pievos puikiai įsilieja į kraštovaizdį, sukurdamos romantišką ir idilišką atmosferą. Jos gali būti sėjamos aplink namus, sodo takelius ar net kaip dalis didesnių gėlynų kompozicijų. Jos ne tik puošia aplinką, bet ir prisideda prie natūralios ekosistemos atkūrimo, sugrąžindamos laukinės gamtos elementus į kultūrinę aplinką. Be to, tokios pievos yra puikus būdas pabrėžti sodybos savitumą ir meilę gamtai.

Sėtinės žydinčios pievos yra universalus ir tvarus sprendimas, tinkantis tiek šiuolaikiniam miestui, tiek tradicinei sodybai. Jos ne tik džiugina akį, bet ir atlieka svarbų ekologinį vaidmenį, prisidėdamos prie sveikesnės ir gyvybingesnės aplinkos kūrimo.

Projekto tikslas: inovatyviais sprendimais, paremtais švietimo turiniu bei gamtos mokslų simuliacijomis, aktualizuoti augalijos svarbą žmonijai.
Projekto uždaviniai tikslui pasiekti:
- skatinti aktyvų moksleivių domėjimąsi aplinkos saugojimo procesais;
- formuoti asmeninės atsakomybės įpročius gyvosios gamtos atžvilgiu;
- populiarinti gamtos mokslus, ypač įvairias biologijos kryptis;
- siekti, kad moksleiviai ateityje savo darbo karjerą sietų su gamtos mokslais.
Projekto aktualumas:
Aukštaitijos nacionaliniame parke įkurta augalų simuliacinė tyrimų laboratorija moksleivius kvies mokytis per patyrimą gamtos mokslus ne mokykloje. Susitinkant su mokslininkais, susipažįstant su ateities profesijomis, sprendžiant realias užduotis, moksleiviai kurs asmeninį santykį su gamta bei mus supančiu pasauliu. Augalų tyrimo labaratorijoje, inovatyviomis edukacinėmis programomis, paruoštomis kartu su gamtos ir tiksliųjų mokslų mokytojais, moksleiviai praktiškai naudodami įgytas žinias:
- pažins augaliją nuo praeities - gilindamiesi į evoliucinės biologijos retų rūšių pažinimą,
išsaugojimą;
- tyrinės dabartį - jungdami tarpdisciplininių gamtos mokslų žinias;
- išbandys ateities mokslų galimybes - susipažindami su astrobiologijos mokslu;
Projekto partneriai:
VU mokslininkai - biologai, astrobiologai;
Mokytojai (biologijos, chemijos, fizikos, IT);
Robotikos specialistai;
Glaustas projekto aprašymas:
Aukštaitijos nacionaliniame parke įkurdinama stiklinė augalų tyrimų laboratorija, kurioje bus rengiamos nuotolinės augalų sodinimo ir stebėjimo mėnulio paviršiuje eksperimentinės simuliacijos, ekskursijos, edukacijos, susitikimai, konferencijos bei seminarai.
Augalų auginimo imuliacijos etapai pagal ugdymosi proceso eigą:
- Simuliacijai svarbių ir pagal ugdymo programų turinį žinių pateikimas (biologija, chemija, fizika), įvedimas į temą;
- Misija į mėnulį, naudojant video žaidimo simuliaciją (fizika, matematika, astronomija), iššūkis komandoms;
- Augalo sodinimas dirbtiniame regolite roboto pagalba (biologija, IT/robotika), patyriminis procesas;
- Augalo ilgalaikė nuotolinė priežiūra ir pokyčių stebėjimas/fiksavimas, atsakomybių ir nuoseklios praktikos formavimas;
- Augalo stebėjimo apdorotų duomenų analizės pristatymas, kritinio mąstymo ugdymasis;
- Augalo perdavimas eksperimente dalyvavusiai klasei, ilgalaikių/tvarių santykių kūrimas;