• Daugiametis dekoratyvinis krūmas
• Dekoratyvinis
• Žydi: VI–VII mėn.
• Baltos dekoratyvinės uogos išlieka iki žiemos
Amerikinis žilakrūmis – iš Šiaurės Amerikos kilęs krūmas, Europoje pradėtas auginti XIX a. kaip dekoratyvinis želdynų augalas. Labiausiai jis vertintas dėl baltų uogų, kurios ant šakų išsilaikydavo net rudenį ir žiemą. Dėl atsparumo ir nereiklumo žilakrūmis greitai paplito parkuose, miestelių želdiniuose ir sodybose.
Dvarų soduose žilakrūmiai dažniausiai augo gyvatvorėse arba mišriuose krūmynuose. Baltos uogos suteikdavo sodams dekoratyvumo net pasibaigus vasaros žydėjimui. Žiemą apsnigtos šakos su baltomis uogomis buvo laikomos puošniu kraštovaizdžio akcentu.
Kaimo sodybose žilakrūmis dažnai sodintas palei tvoras, darželių pakraščiuose ar prie takų. Kadangi jis lengvai plinta atžalomis, ilgainiui sudarydavo tankius sąžalynus. Vaikams baltos uogos atrodė įdomios ir dažnai naudotos žaidimuose, nors valgyti jų negalima.
Miesteliuose žilakrūmis buvo mėgstamas dėl atsparumo dulkėms, šalčiui ir genėjimui. Jis dažnai augo prie mokyklų, parkų ar daugiabučių kiemų kaip lengvai prižiūrimas dekoratyvinis krūmas.
Rytų Aukštaitijoje žilakrūmis neretai išlikdavo prie senesnių sodybų net joms sunykus. Tankūs krūmai su baltomis uogomis dažnai žymėdavo buvusių darželių ar kiemų vietas.
Šiandien amerikinis žilakrūmis vis dar sodinamas želdiniuose, nors kai kur laikomas invazine rūšimi. Nepaisant to, jis išlieka vienu atpažįstamiausių senųjų sodybų dekoratyvinių krūmų.
