• Dygliuotas krūmas
• Vaistinis ir dekoratyvinis
• Žydi: VI–VII mėn.
• Vaisiai noksta: VIII–X mėn.
• Mėgstamas paukščių ir apdulkintojų
Erškėčiai – nuo seno Europoje augantys laukiniai rožių genties krūmai, vertinami dėl kvapnių žiedų ir vitaminingų vaisių. Jie natūraliai augo pamiškėse, pakelėse, pievų pakraščiuose ir sodybų aplinkoje.
Vienuolynų soduose erškėčiai buvo auginami dėl vaisių, naudotų arbatoms ir gydomiesiems nuovirams. Ryškūs žiedai taip pat puošė sodų pakraščius bei gyvatvores.
Dvarų parkuose erškėčiai dažnai sodinti natūralesnio stiliaus želdiniuose. Žydintys krūmai suteikdavo parkams laukinės gamtos įspūdį, o rudenį juos puošdavo raudoni vaisiai.
Kaimo sodybose erškėčiai buvo labai įprasti. Jie augo prie tvorų, pakelėse ar daržų pakraščiuose. Dygliuotos šakos tiko apsauginėms gyvatvorėms, o vaisiai rinkti arbatai, sirupams ir uogienėms.
Miesteliuose erškėčiai kartais auginti parkuose ar želdiniuose kaip dekoratyviniai krūmai. Žiedų kvapas ir ryškūs vaisiai suteikdavo aplinkai natūralumo.
Rytų Aukštaitijoje erškėčiai dažnai augo laukų pakraščiuose ir senose sodybose. Kai kurie krūmai išlikdavo net sunykus pastatams, todėl tapdavo senųjų sodybviečių ženklu.
Šiandien erškėčiai tebėra vertinami dėl kvapnių žiedų, vaistingų vaisių ir ryšio su tradiciniu Lietuvos kraštovaizdžiu.
