Raudonoji lelija – viena seniausių gėlių, augintų Europos soduose. Natūraliai ši rūšis paplitusi kalnuotose Vidurio ir Pietų Europos vietovėse, tačiau dar ankstyvaisiais viduramžiais ji paplito vienuolynų ir dvarų soduose kaip puošnus, lengvai atpažįstamas augalas. Iš ten lelijos ilgainiui pasiekė miestelius ir kaimo sodybas, kur tapo mėgstama darželių gėle.
Viduramžių Europoje lelijos buvo glaudžiai susijusios su krikščioniška tradicija. Dažniausiai minimos baltosios lelijos, laikytos tyrumo ir skaistumo ženklu, tačiau soduose augintos ir ryškiaspalvės oranžinės ar raudonos lelijos. Dideli, ryškūs jų žiedai traukė akį ir puošė aplinką visą žydėjimo laiką. Vienuolynų soduose lelijos dažnai žydėdavo prie bažnyčių, koplyčių ar vidinių kiemų gėlynuose.
Rytų Lietuvoje baltosios lelijos buvo auginamos rečiau, nes laikytos lepesnėmis ir reiklesnėmis augalais, todėl jų vietą tradiciniuose darželiuose dažnai užimdavo atsparesnės raudonosios lelijos.
Dvarų soduose lelijos buvo vertinamos dėl puošnių žiedų ir sodinamos matomiausiose vietose – prie takų, gėlynų centruose ar šalia kitų daugiametčių gėlių. Ryškūs jų žiedai gerai derėjo su bijūnais, vilkdalgiais ar gvazdikais. Dvaruose augintos įvairios lelijų rūšys, o dalis jų ilgainiui paplito ir aplinkiniuose kaimuose.
Kaimo darželiuose lelijos paprastai sodintos geriausiai matomoje vietoje – prie namo sienos, prie darželio tvoros ar centrinėse lysvėse, kur ryškūs žiedai gerai matėsi iš toliau. Aukšti stiebai ir stambūs žiedai išsiskirdavo iš kitų darželio augalų, todėl lelijos buvo laikomos viena puošniausių sodybos gėlių. Nors jos neturėjo tokios stiprios simbolinės reikšmės kaip rūtos, tačiau buvo laikomos iškilminga ir gražia gėle, puošiančia sodybos aplinką.
Miestelių aplinkoje lelijos taip pat buvo mėgstamos. Jos žydėdavo prie gyvenamųjų namų, bažnyčių ar kapinių, o ryškūs žiedai puošdavo net ir nedidelius darželius. Kai kur lelijos laikytos šventine gėle ir naudotos puokštėms ar įvairioms švenčių dekoracijoms.
Rytų Aukštaitijoje lelijos buvo dažnos tradicinių darželių gėlės. Senose sodybose jos neretai augdavo šalia rūtų, diemedžių ar bijūnų. Dėl atsparumo ir ilgaamžiškumo lelijos vienoje vietoje galėdavo augti daugelį metų, todėl dažnai išlikdavo net tada, kai pats darželis jau buvo sunykęs ar pasikeitęs. Kai kuriose vietose išlikę seni lelijų kerai laikomi vienais iš seniausių sodybų gėlynų augalų, liudijančių apie buvusią aplinką.
Šiandien raudonosios lelijos sutinkamos rečiau nei anksčiau, nes jų vietą daugelyje gėlynų užėmė naujos dekoratyvinės veislės. Tačiau atkuriant senųjų sodybų darželius jos vėl vertinamos kaip tradicinio lietuviško gėlyno dalis, primenanti ankstesnių kartų aplinkos puoselėjimo tradicijas. Buvusią lelijos svarbą liudija ir tai, jog jos žiedas buvo vienas dažniausių tradicinės liaudies dailės motyvų – juo puošti baldai, skrynios, audiniai ir net mediniai kaimo pastatai.
