Vaistinis bijūnas – viena seniausiai Europos soduose augintų dekoratyvinių gėlių. Jo kilmė siejama su Pietų Europa ir Viduržemio jūros regionu, kur šis augalas natūraliai augo kalnų pievose bei miškų pakraščiuose. Dar antikos laikais bijūnai buvo žinomi kaip vaistiniai augalai, o viduramžiais plačiai paplito vienuolynų soduose. Iš jų ilgainiui pateko į dvarų parkus, miestų gėlynus ir kaimo sodybų darželius.
Senovėje bijūnui buvo priskiriama daug gydomųjų savybių. Bijūnai buvo taip vertinami, kad žmonės nenoriai dalydavosi jų kerais – lietuviai tikėjo, jog atiduotas augalas gali sunykti arba nebežydėti. Liaudies medicinoje naudotos jo šaknys ir sėklos – tikėta, kad jos stiprina organizmą, padeda nuo įvairių negalavimų ir saugo nuo blogųjų dvasių. Tačiau ilgainiui vis labiau pradėtas vertinti ir augalo grožis. Vešlūs žiedai ir tanki lapija pavertė bijūnus vienomis mėgstamiausių sodų ir darželių gėlių.
Dvarų soduose bijūnai dažnai žydėdavo prie pagrindinių takų, rūmų fasadų ar puošniuose gėlynuose. Jie gerai derėjo su kitomis daugiametėmis gėlėmis, o pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje tapdavo vienu ryškiausių sodo akcentų. XIX a. paplito ir įvairios kultūrinės bijūnų veislės, išsiskyrusios dar puošnesniais žiedais.
Kaimo sodybose bijūnai buvo ypač mėgstami. Dažniausiai jie augo prie namo sienos, po langais arba centrinėse darželio lysvėse. Ankstyvas žydėjimas ir ryškūs žiedai suteikdavo darželiui puošnumo, todėl bijūnai neretai laikyti vienomis gražiausių sodybos gėlių. Kai kuriose vietovėse prieš sodinant bijūną į duobę būdavo dedama simbolinė auka – grūdų, duonos ar monetų, tikint, kad augalas geriau augs ir gausiau žydės. Be to, jie galėdavo augti vienoje vietoje daugelį metų ir nereikalavo sudėtingos priežiūros, todėl puikiai tiko ir tradiciniams kaimo darželiams.
Bijūnai puošė ne tik kaimo sodybas, bet ir miestelių aplinką. Jie žydėdavo prie gyvenamųjų namų, mokyklų, bažnyčių ar kapinių. Dėl puošnių žiedų bijūnai dažnai buvo skinami puokštėms ir švenčių dekoracijoms. Kai kuriose vietovėse jie net laikyti savotišku pavasario pabaigos ir vasaros pradžios ženklu.
Rytų Aukštaitijoje bijūnai buvo vienos dažniausiai sutinkamų darželių gėlių. Senose sodybose jie neretai augdavo kartu su lelijomis, flioksais ar piliarožėmis. Kadangi bijūnai gali augti vienoje vietoje labai ilgai, senų sodybų vietose kartais dar ir šiandien galima aptikti išlikusių jų kerų, kurie primena čia buvusius gėlių darželius. Tokie augalai neretai laikomi savotiškais kultūrinio kraštovaizdžio reliktais.
Šiandien bijūnai ir toliau išlieka mėgstamos darželių gėlės. Nors dabar soduose auginamos įvairios jų veislės, senosios rūšys išlieka vertinamos. Atkuriant senųjų sodybų aplinką vaistinis bijūnas dažnai vėl sodinamas kaip vienas iš būdingiausių lietuviško gėlių darželio augalų.
