Vaistinis putoklis – seniai Europoje žinomas augalas, vertintas ne tik dėl švelnių žiedų, bet ir dėl praktinės naudos buityje. Natūraliai jis paplitęs daugelyje Europos ir Vakarų Azijos vietovių – upių pakrantėse, drėgnesnėse pievose, pakelėse. Tačiau dar ankstyvaisiais laikais putoklis pateko ir į sodus. Jo pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio sapo – muilas, nes augalo šaknyse ir lapuose esančios medžiagos vandenyje stipriai putoja.
Viduramžiais putoklis buvo laikomas naudingu kasdienės buities augalu. Iš jo šaknų gamintas putojantis nuoviras naudotas audiniams, vilnai ar drabužiams skalbti. Dėl šios savybės putoklis ilgą laiką augintas vienuolynų soduose kartu su kitais vaistiniais ir buityje naudojamais augalais. Liaudies medicinoje jis taip pat buvo siejamas su gydomosiomis savybėmis.
Ilgainiui imta vertinti ir putoklio grožį. Vasarą jis pasipuošia gausybe smulkių šviesiai rausvų ar baltų žiedų, kurie suteikia gėlynams lengvumo ir natūralumo. Nors žiedai nėra stambūs, vešlūs žydintys kerai sukuria minkštą, šiek tiek laukinį vaizdą. Dvarų soduose putoklis dažnai augo gėlynų pakraščiuose, palei takus ar kitose laisvesnėse vietose, kur galėdavo plačiau išsiskleisti.
Kaimo sodybose putoklis buvo gana dažnas darželių augalas. Jis buvo mėgstamas dėl nereiklumo ir gebėjimo greitai sužaliuoti didesniais ploteliais. Dažniausiai jis augo prie darželio tvoros, pakraščiuose ar šalia takelių. Dažnai putokliams būdavo parenkamos kuklesnės sodybos vietos, kad augalą būtų galima lengvai naudoti buityje neardant pagrindinio darželio vaizdo. Tačiau švelniai rausvi žiedai gražiai derėjo ir su bijūnais, flioksais, gvazdikais, kitomis tradicinių darželių gėlėmis. Putoklis suteikdavo darželiui natūralesnį, minkštesnį vaizdą.
Miestelių aplinkoje putoklis taip pat buvo gerai žinomas. Dėl ilgo žydėjimo ir nereiklumo jis dažnai žydėdavo prie gyvenamųjų namų, nedideliuose gėlynuose ar prie kapinių. Net ir mažai prižiūrimas putoklis galėdavo augti daugelį metų.
Rytų Aukštaitijoje putoklis buvo vienas iš dažnesnių tradicinių darželių augalų. Jis dažnai augdavo kartu su kitomis daugiametėmis gėlėmis ir sudarydavo žydinčius kerus darželio pakraščiuose. Dėl atsparumo ir gebėjimo greitai plisti putoklis neretai išlikdavo net apleistose sodybose. Seni jo kerai kartais ir šiandien primena vietas, kur kadaise žydėjo gėlių darželiai, o pakelėse ar palaukėse kartais galima aptikti iš senųjų sodybų išplitusių putoklių sąžalynų.
Šiandien vaistinis putoklis dažnai laikomas paprasta pakelių ar pievų gėle, tačiau anksčiau jis buvo svarbi darželio dalis, jungianti grožį ir praktinę naudą. Atkuriant senųjų sodybų aplinką putoklis vėl vertinamas dėl natūralios išvaizdos, ilgo žydėjimo ir gebėjimo suteikti darželiui senųjų gėlynų nuotaiką.
