Daugiametė saulutė – nedidelė, bet nuo seno labai plačiai paplitusi Europos pievų ir sodybų gėlė. Ji natūraliai auga pievose, ganyklose, pakelėse ir kiemuose, todėl žmonių aplinkoje buvo matoma dar gerokai anksčiau, nei pradėta auginti dekoratyviniuose gėlynuose. Kuklūs balti žiedai su geltonu viduriu tapo vienu pirmųjų pavasario ženklų, o ilgainiui saulutės buvo perkeltos ir į sodus. Vėliau iš laukinių formų išvestos dekoratyvinės veislės su stambesniais ar pilnaviduriais žiedais.
Vienuolynų ir dvarų soduose saulutės augintos jau viduramžiais. Nors jos nebuvo tokios puošnios kaip stambios dekoratyvinės gėlės, tačiau buvo vertinamos dėl ankstyvo žydėjimo ir gebėjimo sudaryti žemus žydinčius kilimus. Saulutės dažniausiai sodintos palei takus, gėlynų pakraščiuose ar kitose vietose, kur reikėjo tankiai augančių žemų augalų.
Vėliau dvarų soduose išpopuliarėjo dekoratyvinės saulučių veislės su didesniais ir pilnaviduriais žiedais. XIX a., Europoje paplitus ornamentiniams kiliminiams gėlynams, saulutės tapo vienu iš dažniau tokioms kompozicijoms naudojamų augalų. Jos leido kurti tvarkingus, ilgai žydinčius raštus ir gerai derėjo su kitomis žemaūgėmis gėlėmis.
Kaimo sodybose daugiametės saulutės dažniausiai augo natūraliai – kiemuose, pievelėse ar palei takus. Tačiau kai kur jos būdavo perkeliamos ir arčiau namų, į darželius ar vejų pakraščius. Ankstyvas žydėjimas suteikdavo aplinkai gyvumo dar prieš sužystant kitoms darželio gėlėms, todėl saulutės buvo vertinamos kaip paprastas, bet jaukus pavasario akcentas.
Miesteliuose saulutės taip pat buvo įprastos žaliosiose erdvėse. Jos augo parkuose, skveruose, vejų pakraščiuose ar nedideliuose gėlynuose. Dėl gebėjimo greitai plisti ir sudaryti tankius sąžalynus saulutės lengvai įsitvirtindavo įvairiose vietose ir dažnai tapdavo natūralia miestų aplinkos dalimi.
Rytų Aukštaitijoje daugiametės saulutės dažniausiai augo pievose, sodybų kiemuose ar palei takelius. Kai kur jos buvo sąmoningai paliekamos ar perkeliamos į darželius kaip anksti žydinčios pavasario gėlės. Net ir mažai prižiūrimose vietose saulutės lengvai išlikdavo, kasmet vėl pražysdamos vos atšilus orams.
Šiandien daugiametė saulutė dažnai laikoma paprasta pievų gėle, tačiau jos istorija glaudžiai susijusi ir su sodininkyste. Kuklus grožis, ankstyvas žydėjimas ir gebėjimas augti beveik be priežiūros leidžia šiam augalui iki šiol išlikti vienu atpažįstamiausių pavasario simbolių.
