• Daugiametis dekoratyvinis krūmas
• Dekoratyvinis ir medingas augalas
• Žydi: VI–VII mėn.
• Mėgstamas apdulkintojų
Krūminė amorfa – iš Šiaurės Amerikos kilęs dekoratyvinis krūmas, į Europą atvežtas XVIII a. kaip egzotinis sodų augalas. Dėl neįprastų tamsiai violetinių žiedynų ir plunksniškų lapų amorfa greitai išpopuliarėjo dvarų parkuose bei botanikos soduose. Vėliau ji pradėta auginti ir miestelių želdynuose bei didesnėse kaimo sodybose.
Dvarų soduose amorfos dažniausiai buvo sodinamos parkuose, palei takus ar vandens telkinius. Vešlūs krūmai suteikdavo želdynams lengvumo, o vasaros pradžioje pasirodantys žiedynai traukdavo bites ir kitus vabzdžius. Dėl dekoratyvios išvaizdos amorfos dažnai naudotos kaip foniniai augalai mišriuose želdiniuose.
Kaimo sodybose amorfa buvo retesnė nei tradiciniai vietiniai krūmai, tačiau kai kur auginta kaip puošnus ir neįprastas augalas. Ji dažniausiai sodinta darželio pakraščiuose arba prie tvorų, kur galėjo laisvai išsiskleisti platūs krūmai.
Miesteliuose amorfos naudotos želdinant viešąsias erdves ir šlaitus. Kadangi augalas gerai pakelia sausras ir greitai auga, jis tiko mažiau prižiūrimoms vietoms. Tankūs krūmai taip pat padėdavo sutvirtinti dirvožemį.
Rytų Aukštaitijoje amorfa niekada nebuvo labai dažna, tačiau kai kur augo prie senesnių sodybų ar buvusių dvarviečių. Dėl atsparumo ji kartais išlikdavo net apleistose vietose.
Šiandien krūminė amorfa vertinama dėl dekoratyvumo ir gebėjimo pritraukti apdulkintojus, tačiau kai kur laikoma sparčiai plintančiu svetimžemiu augalu. Nepaisant to, ji tebėra įdomus istorinių želdynų augalas, primenantis senųjų parkų ir sodų tradicijas.
