Kaltanėnai

 Pietinėje parko dalyje, kelių į Uteną, Švenčionis ir Molėtus sankryžoje, išsidėsčiusi didžiausia gyvenvietė Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje – Kaltanėnai. Pirmąkart paminėti XV a. viduryje, didžiuojasi istorine miesto dalimi, savitu miestelio planu, raudono mūro bažnyčia. Nuo miestelio istorijos neatsiejamas dvaras. Senoji dvarvietė (XVII a. antroji pusė – XVIII a. pradžia), įsikūrusi Žeimenos dešiniajame krante, sunaikinta Šiaurės karo metu. Vėliau ji persikėlė į kairįjį Žeimenos upės krantą. Deja, iki šių dienų išliko tik dviaukštis dvaro svirnas – XIX a. pirmosios pusės liaudies architektūros ir klasicizmo stiliaus bruožų turintis pastatas. Išlikę ir dvaro parko fragmentų: galima įžvelgti senąją mažalapių liepų alėją, pamatyti senųjų medžių. Miestelio bendruomenės reikmėms sutvarkyta naujesnė parko dalis. Parką puošia medinės skulptūros.

 Būnant Kaltanėnuose neįmanoma nesigrožėti viena švariausių Lietuvos upių – Žeimena. Visai šalia ilgiausiame parke Žeimenų ežere prasidedanti upė ties miesteliu daro ryškų vingį. Čia buvo perrišami ežerais atplukdyti sieliai, kurie upėmis tęsdavo kelionę iki Vilniaus.

 Mūrinė bažnyčia pastatyta 1903–1909 m. pagal architekto Antono Filipovičiaus-Dubovniko parengtą projektą. Bažnyčia neogotikinė, stačiakampio plano, vienabokštė. Du mediniai paminkliniai XVIII a. vidurio altoriai (šv. Antano Paduviečio ir šv. Pranciškaus) į dabartinę neogotikinę bažnyčią veikiausiai perkelti iš senosios. Po Antrojo pasaulinio karo Kaltanėnuose kunigavo teologijos mokslų daktaras profesorius Norbertas Skurkis (1904–1972), kuris palaidotas bažnyčios šventoriuje.