Paprastasis diemedis – vienas seniausių ir labiausiai lietuviškuose gėlių darželiuose paplitusių kvapiųjų augalų. Jo tėvynė laikomas Pietų Europa ir Viduržemio jūros regionas, iš kur jis dar senovėje paplito po daugelį Europos šalių. Viduramžiais diemedis buvo plačiai auginamas vienuolynų soduose kaip vaistinis ir prieskoninis augalas. Iš vienuolynų ir dvarų sodų jis palaipsniui pateko į miestelius ir kaimo sodybas, kur ilgainiui tapo įprasta darželių dalimi.
Dar XVII a. pabaigoje botanikas Stanislovas Bonifacas Jundzilas rašė, kad diemedžiai Lietuvoje buvo auginami beveik kiekvienoje sodyboje. Tai rodo, jog šis augalas ilgą laiką buvo neatsiejama tradicinės sodybos aplinkos dalis.
Diemedis vertintas dėl stipraus, malonaus kvapo ir įvairių praktinių savybių. Išdžiovintos diemedžio šakelės skleidžia švelnų citrinų aromatą, todėl jos naudotos ne tik vaistams, bet ir namams ar drabužiams kvėpinti. Jo šakelės kartais būdavo dedamos į spintas ar skrynias, tikint, kad kvapas saugo drabužius nuo kandžių. Kvapus diemedžio aromatas taip pat buvo laikomas apsaugančiu nuo ligų ir įvairių negandų. Liaudies medicinoje augalas naudotas įvairiems negalavimams gydyti ir organizmui stiprinti.
Dvarų soduose diemedis dažniausiai buvo auginamas tarp kitų vaistinių ir prieskoninių augalų. Kartais jis buvo sodinamas ir dekoratyviniais tikslais – dėl smulkiai karpytų, pilkai žalių lapų, kurie suteikdavo gėlynams lengvumo ir kontrasto. Miestelių gyventojai diemedį taip pat augino nedideliuose darželiuose ar prie namų, tačiau tikrąjį populiarumą šis augalas įgijo kaimo sodybose.
Kaimo darželiuose diemedis dažniausiai būdavo sodinamas prie takelių, prie darželio krašto arba šalia tvoros. Kartais iš jo formuodavo nedidelius krūmelius, kurie ne tik skleidė malonų kvapą, bet ir suteikdavo darželiui struktūros. Skirtingai nei kai kurios ryškiai žydinčios gėlės, diemedis buvo vertinamas ne dėl žiedų, o dėl dekoratyvių lapų ir aromato. Jis puikiai derėjo su kitais tradiciniais darželio augalais – rūtomis, lelijomis ar bijūnais.
Diemedis turėjo ir simbolinę reikšmę liaudies kultūroje. Kai kuriose Lietuvos vietovėse jis buvo laikomas apsauginiu augalu, saugančiu namus nuo nelaimių ar blogų dvasių. Jo šakelės kartais buvo naudojamos įvairiose apeigose ar laikomos namuose kaip savotiškas talismanas. Nors šie tikėjimai šiandien jau beveik išnykę, jie rodo, kad diemedis buvo ne tik dekoratyvinis ar vaistinis augalas, bet ir svarbi tradicinio gyvenimo dalis.
Rytų Aukštaitijoje diemedis buvo vienas iš dažniausiai sutinkamų darželių augalų. Senosiose sodybose jis neretai augdavo šalia rūtų arba prie pat namo sienos. Dėl atsparumo ir nereiklumo šis augalas galėjo augti vienoje vietoje daugelį metų, todėl dažnai tapdavo savotišku sodybos senumo liudininku. Net ir sunykus darželiams ar pasikeitus sodybų aplinkai, diemedžio krūmeliai kartais išlikdavo kaip senųjų darželių pėdsakas.
Šiandien diemedis vėl pamažu atrandamas kaip augalas, suteikiantis darželiui ne tik kvapo ir dekoratyvumo, bet ir ryšį su senąja lietuviško darželio tradicija.
