Vakarinė tuja – vienas plačiausiai Europoje paplitusių dekoratyvinių spygliuočių, kilęs iš Šiaurės Amerikos. Į Europą ji buvo atvežta XVI a. ir netrukus pradėta auginti dvarų bei vienuolynų soduose. Dėl tankios žalios lajos ir gebėjimo gerai pakęsti karpymą tujos ilgainiui tapo vienais svarbiausių dekoratyvinių želdinių augalų.
Vienuolynų soduose vakarinės tujos dažnai buvo sodinamos ramesnėse kiemų vietose arba palei takus. Visžaliai medeliai suteikdavo sodams tvarkos ir žalumos net šaltuoju metų laiku. Dėl taisyklingos formos tujos tiko uždaroms ir simetriškoms sodų kompozicijoms.
Dvarų parkuose tujos ypač išpopuliarėjo XVIII–XIX a. Jos buvo sodinamos alėjose, prie įėjimų, reprezentaciniuose gėlynuose ar formuojamos į aukštas gyvatvores. Tankios šakos puikiai saugojo nuo vėjo ir kūrė uždaresnes erdves parkuose. Kai kur tujos buvo karpomos į įvairias dekoratyvines formas.
Kaimo sodybose vakarinės tujos ypač išplito XX a. Dažniausiai jos sodintos prie namų, palei tvoras ar kiemo pakraščiuose. Žmonės vertino jas dėl nereiklumo ir visžalės išvaizdos. Tankios gyvatvorės suteikdavo privatumo ir apsaugodavo kiemus nuo dulkių bei vėjo.
Miestelių aplinkoje tujos tapo vienu dažniausių dekoratyvinių augalų. Jos augo prie mokyklų, bažnyčių, administracinių pastatų ir daugiabučių. Tvarkinga išvaizda bei gebėjimas ilgai išlaikyti formą lėmė didelį jų populiarumą viešuosiuose želdiniuose.
Rytų Aukštaitijoje vakarinės tujos ypač paplito prie sodybų ir kapinių. Dažnai jos buvo sodinamos poromis prie vartų arba palei takelius. Dėl atsparumo šalčiui ir gebėjimo išlikti žalioms visus metus tujos tapo viena įprastiausių tradicinių želdinių dalių.
Šiandien vakarinė tuja tebėra vienas dažniausiai sodinamų dekoratyvinių spygliuočių Lietuvoje. Nors kartais laikoma pernelyg įprastu augalu, ji vis dar vertinama dėl atsparumo, tankios lajos ir gebėjimo sukurti žalią aplinką visais metų laikais.
