Žalioji rūta nuo seno laikoma vienu svarbiausių ir simboliškiausių augalų lietuviškame gėlių darželyje. Nors šiandien ji daugeliui pirmiausia siejasi su liaudies papročiais ir vestuvių tradicijomis, iš tikrųjų rūta į mūsų kraštą atkeliavo kaip vaistinis ir prieskoninis augalas. Jos tėvynė – Viduržemio jūros regionas, kur ji augo dar senovės Graikijos ir Romos soduose. Iš ten rūta paplito po visą Europą, ypač vienuolynų soduose, kuriuose buvo vertinama dėl stipraus kvapo ir gydomųjų savybių.
Viduramžiais rūta buvo laikoma vienu svarbiausių vaistinių augalų. Ji naudota įvairiems negalavimams gydyti, taip pat tikėta, kad jos kvapas saugo nuo ligų ir blogųjų dvasių. Dėl šių savybių rūtos dažnai buvo sodinamos prie vienuolynų ir dvarų sodų. Per tokius sodus augalas ilgainiui pateko ir į valstiečių sodybas. Lietuvoje rūtos pradėtos auginti tikriausiai dar XV–XVI a., kai kartu su krikščioniška kultūra plito ir vakarietiškos sodininkystės tradicijos.
Kaimo sodybose rūta greitai įgijo ypatingą simbolinę reikšmę. Ji tapo merginos skaistumo, jaunystės ir dorumo simboliu. Dėl šios priežasties rūtos dažniausiai būdavo sodinamos pačioje matomiausioje darželio vietoje – centrinėse lysvėse arba prie namo langų. Kai kuriose vietovėse rūtoms net būdavo skiriama atskira lysvė. Šis augalas buvo taip glaudžiai susijęs su merginų gyvenimu, kad rūtos darželis dažnai laikytas neatsiejama mergautinio pasaulio dalimi.
Rūtos ypač svarbų vaidmenį atliko vestuvių papročiuose. Iš jų buvo pinami vainikai nuotakai ir pamergėms, jomis puošiami jaunųjų drabužiai, vestuvių vežimai ir net arkliai. Po vestuvių nuotakos rūtų vainikas būdavo sudeginamas arba kitaip sunaikinamas, taip simbolizuojant mergystės pabaigą ir perėjimą į moterystę. Šios tradicijos buvo paplitusios visoje Lietuvoje, tačiau ypač ryškios buvo Aukštaitijoje.
Dvarų soduose rūta taip pat buvo gerai žinoma. Čia ji vertinta ne tik dėl gydomųjų savybių, bet ir dėl savitos išvaizdos bei aromato. Melsvai žali lapai ir stiprus kvapas išskyrė ją iš kitų darželio augalų, todėl kartais ji buvo sodinama ir dekoratyviniuose gėlynuose.
Miesteliuose rūtos dažniausiai augintos prie gyvenamųjų namų, mažesniuose darželiuose arba kartu su kitais vaistiniais augalais.
Rytų Aukštaitijoje rūtos tradicija buvo ypač stipri. Senosiose sodybose jos dažnai augdavo šalia kitų simbolinę reikšmę turinčių augalų – diemedžių ar lelijų. Net ir XX a. antroje pusėje, kai tradiciniai darželiai pradėjo nykti, rūtos daugelyje sodybų dar buvo išlaikomos kaip svarbus kultūrinės tapatybės ženklas. Šiandien jos vis dar sodinamos atkurti senųjų darželių aplinką arba puoselėjant lietuviškas tradicijas.
Nors rūta nėra labai puošni gėlė, jos reikšmė lietuvių kultūroje yra išskirtinė. Tai vienas iš nedaugelio augalų, kuris išlaikė savo simbolinę prasmę iki mūsų dienų ir tapo savotišku tradicinio lietuviško gėlių darželio simboliu. Šiandien rūtos dažniausiai sodinamos atkuriamuose senuosiuose darželiuose, etnografinėse sodybose ar kaip simbolinis augalas, primenantis lietuviškas tradicijas.
