Vaistinis smidras – senas Europos sodų augalas, vertintas ne tik dėl maistinių savybių, bet ir dėl išskirtinės išvaizdos. Jo kilmė siejama su Viduržemio jūros regionu ir Vakarų Azija, kur smidrai natūraliai augo pievose bei upių slėniuose. Dar senovės Graikijoje ir Romoje šis augalas buvo laikomas vertinga daržove, o viduramžiais paplito vienuolynų soduose kaip maistinis ir vaistinis augalas.
Pavasarį iš žemės kylantys jauni smidrų ūgliai buvo laikomi delikatesu, todėl augalas ilgą laiką augintas pirmiausia dėl maistinės vertės. Liaudies medicinoje smidrai taip pat buvo siejami su organizmą stiprinančiomis savybėmis. Tačiau ilgainiui imta vertinti ir dekoratyvi augalo išvaizda – lengva, smulkiai išsišakojusi lapija suteikdavo sodams ir darželiams švelnumo bei lengvumo.
Dvarų soduose smidrai dažniausiai augo daržuose ar prie kitų naudingųjų augalų, tačiau jų ažūriniai kerai puikiai derėjo ir gėlynuose. Smidrai ypač išryškindavo stambesnių gėlių – bijūnų, lelijų ar rožių – žiedus, todėl ilgainiui jų šakelės pradėtos naudoti puokštėms ir įvairioms gėlių kompozicijoms. XIX a. toks panaudojimas tapo ypač populiarus.
Kaimo sodybose smidrai nebuvo tokie dažni kaip rūtos ar bijūnai, tačiau daugelyje vietovių jie buvo gerai žinomi. Kartais auginti daržuose kaip maistinis augalas, jie pamažu atsirado ir gėlių darželiuose. Lengvi, plunksniški jų stiebai gražiai papildydavo kitų augalų kompozicijas ir suteikdavo darželiui lengvo ažūro. Dažniausiai smidrai augo darželio pakraščiuose arba prie tvoros, kur galėdavo laisvai išsiskleisti.
Miestelių aplinkoje smidrai taip pat buvo vertinami dėl dekoratyvios išvaizdos. Jų šakelės dažnai naudotos puokštėms, ypač derinant su stambiažiedėmis gėlėmis. Dėl to smidrai neretai buvo sodinami prie namų ar nedideliuose darželiuose, kad prireikus būtų galima nusiskinti žalumos puošybai.
Rytų Aukštaitijoje smidrai dažniausiai augdavo kartu su kitais tradicinių darželių augalais. Dėl atsparumo ir ilgaamžiškumo jie vienoje vietoje galėdavo augti daugelį metų. Net ir sunykus seniesiems darželiams, smidrų kerai kartais išlikdavo kaip tylus buvusios sodybos ženklas.
Šiandien vaistinis smidras dažniau auginamas kaip daržovė, tačiau senųjų darželių aplinkoje jis vis dažniau prisimenamas ir kaip puošnus augalas. Lengva, ažūrinė lapija ir natūralus derėjimas su kitomis tradicinėmis gėlėmis leidžia smidrui išlikti savitu augalu, jungiančiu praktinę naudą ir senųjų darželių estetiką.
